Blokiokai ir gerb. A. Plėšnio prisiminimas.

Prie mūsų durų kartkartėmis miršta filosofinės reikšmės katės ir atgyja tokiame pačiame pavidale, tik jau kitame gyvenime. Jos žino, kad mačiau jas mirusias, todėl glaustosi man apie kojas, kadangi žino, jog mirusiųjų visi pagaili. Aš iš tiesų bijau su jomis ginčytis, o ir ginčas per ilgai užtruktų. Ypač kai skubi į tualetą, kuris, beje ir kas be ko, yra pats reikšmingiausias mūsų vadinamajame bute, susidedančiame iš vieno kambario trijuose asmenyse:virtuvė-miegamasis-valgomasis, dviejų blokiokų, kurių vardai išlieka paslapty tarp Tomo ir Raskolnikovo bei pimpalų (kaip jie patys gražiai vietas kitą šaukia), kriauklės, kurioje niekada netrūksta nešvarumų bei reikšmingojo tualeto, kuris yra tokia sakrali vieta, kad net kapitalistinė lempų šviesa ten neprigijo ir mes mielai naudojamės romantine žvakės liepsna, simbolizuojančia išmatų laikinumą bei tuo pačiu, aišku, būties analogiškumą, vientisumą ir kitus gerb. A.Plėšnio elementus. Bet svarbiausia yra net ne ta karo-pseudo „labų dienų“ aura, kuri tvyro bloke ir yra įžvelgiama vieno rudo tarakono pavidalu, o tai kaip mes jaučiamės įėję į savąjį tripylį kambarį. Čia vyrauja labai griežta tvarka – kiekvienas kambario gyventojas – Žaliasis Filmininkas, Mėlynasis Alachas ir Raudonasis Neaiškiakilmis – turi savo lokaciją bei savirealizaciją. Kai visi sumiega, Žaliasai čiumpa kompiuterinį įrenginį ir pasineria į svajonių pasaulį, Mėlynasai sapnuose buria visų ateitis, o Raudonasis sapnuoja spalvotus sapnus. Nakties metas – aiškus ir struktūrizuotas, tačiau dienos visad pateikia netikėtumų, kurių ir tikimės (įdomu kaip gerb. A. Plėšnys – drovumo ir seksualumo simbolis, tiesiog vyriška lolita – Žaliojo akimis, paaiškintų šį reiškinį). Žaliasis ilgą laiką apsimetinėjęs kvaišeliu virstą į genijų supermeną, kas tikėtinai gali būti įtakota to, jog jis dar yra ir vilioklis ir nuvilioja svetimus savų žmonių žaislus. Mėlynasis dažniausiai užsiima pieno sritimi, kurioje specializuojasi, ir yra didelė tikimybė, kad po kiek laiko iš mūsų šaldytuvo be šviesos greit išsiris maža karvutė, subrandinta Mėlynojo meile ir intensyviu pieno produktų vartojimu. Raudonasis gauna daugybę darbų pasiūlymų, net susijusių su jo mėgiamiausiomis veiklos sritimis – ragavimu ir uostymu – bet visko atsisako vardan tinginystės, kuri jį gražiai puošia ir jis yra mielas, minkštas ir jaukus, ko labai pavydi Žaliasis, nors ir pastarasis nesiskundžia jaukumu, nebent minkštumu. Visi šie trys spalviniai variantai yra tam tikrais dvasiniais atstumais suartėję vienas prie kito, todėl kartais jie pūdina smegenis ir kartu pletkaudami geria vyną su pelėsinio sūrio pagardais. Tačiau sienų plonumas verčia suartėti ne tik juos tarpusavyje, bet ir spalvinius variantus su pimpalais. Pas vieną iš pastarųjų nereta viešnia yra šviesios kilmės moteris (kurios moteriškumu spalviniai variantai esti tikrutėliai), ir manoma, kad ryšys su ja yra stipriausias, kadangi netgi žinomos jos malonumų akimirkos, kurias suteikia pajėgusis šviesusis P. Tamsusis P. esti rūstus ir politiškas, visus priekaištus išlieja ant Mėlynojo asmens pečių (galbūt čia mezgasi aistringas blokinis romanas?). Aišku, trilypis kambarys yra linkęs trukdyti Didžiųjų P. kambariui ir intensyviai kenkia: kriauklės kamščiai ar tualeto ekskrementai yra sąlygoti tik spalvinių variantų atstovų. Nors, idėjiškai tai ir galėtų būti teisinga, kadangi didieji P. juk niekada nesituština ir nesuterlina kriauklių. Tačiau jie nėra tie dievukai, kuriems atnašautų Trilypis kambarys: Žaliasis tai daro filmų režisieriams ir gamtai, nes juk ji žalios spalvos šaltinis, bei mėsai, Mėlynasis – pats iš savęs pranašu juntasi, o Raudonasis pasisako už Mikės Pūkuotuko kultą ir bijo už tai būti užmeduotas ir sugeltas bitučių. Vis tik jiems sekasi neblogai, ir jiems sesija (t.y. studentų mokymosi laikotarpis) yra įveikiama lengvai ir sklandžiai. Pirmos dalies pabaiga.